Who cast that first fateful tomato that started the La Tomatina revolution? The reality is no one knows. Maybe it was an anti-Franco rebellion, or a carnival that got out of hand. According to the most popular version of the story, during the 1945 festival of Los Gigantes (a giant paper mâché puppet parade), locals were looking to stage a brawl to get some attention. They happened upon a vegetable cart nearby and started hurling ripe tomatoes. Innocent onlookers got involved until the scene escalated into a massive melee of flying fruit. The instigators had to repay the tomato vendors, but that didn't stop the recurrence of more tomato fights—and the birth of a new tradition.
Fearful of an unruly escalation, authorities enacted, relaxed, and then reinstated a series of bans in the 1950s. In 1951, locals who defied the law were imprisoned until public outcry called for their release. The most famous effrontery to the tomato bans happened in 1957 when proponents held a mock tomato funeral complete with a coffin and procession. After 1957, the local government decided to roll with the punches, set a few rules in place, and embraced the wacky tradition.
Though the tomatoes take center stage, a week of festivities lead up to the final showdown. It's a celebration of Buñol's patron saints, the Virgin Mary and St. Louis Bertrand, with street parades, music, and fireworks in joyous Spanish fashion. To build up your strength for the impending brawl, an epic paella is served on the eve of the battle, showcasing an iconic Valencian dish of rice, seafood, saffron, and olive oil.
Today, this unfettered festival has some measure of order. Organizers have gone so far as to cultivate a special variety of unpalatable tomatoes just for the annual event. Festivities kick off around 10 a.m. when participants race to grab a ham fixed atop a greasy pole. Onlookers hose the scramblers with water while singing and dancing in the streets. When the church bell strikes noon, trucks packed with tomatoes roll into town, while chants of "To-ma-te, to-ma-te!" reach a crescendo.
Then, with the firing of a water cannon, the main event begins. That's the green light for crushing and launching tomatoes in all-out attacks against fellow participants. Long distance tomato lobbers, point-blank assassins, and medium range hook shots. Whatever your technique, by the time it's over, you will look (and feel) quite different. Nearly an hour later, tomato-soaked bombers are left to play in a sea of squishy street salsa with little left resembling a tomato to be found. A second cannon shot signals the end of the battle. | Kas sviedė tą pirmą lemtingą pomidorą, nuo kurio prasidėjo „La Tomatina“ revoliucija? Iš tikrųjų niekas nežino. Galbūt tai buvo maištas prieš F. Franką arba nesuvaldomu virtęs karnavalas. Remiantis populiariausia šios istorijos versija, per 1945 m. „Los Gigantes“ festivalį (milžiniškų papjė mašė lėlių paradas) vietiniai tikėjosi surengti triukšmingas peštynes, siekdami pritraukti dėmesio. Jie netoliese atsitiktinai rado daržovių vežimą ir ėmė svaidyti prinokusius pomidorus. Buvo įtraukti niekuo dėti žiūrovai ir renginys virto masinėmis skriejančių vaisių grumtynėmis. Grumtynių kurstytojai turėjo atlyginti pomidorų pardavėjams, tačiau tai nebuvo kliūtis ir toliau rengti pomidorų mūšius – ir gimti naujai tradicijai. Bijodama, kad nesuvaldomos grumtynės išplis, XX a. šeštajame dešimtmetyje valdžia priėmė kelis draudimus, juos sušvelnino, o po to vėl grąžino ankstesnę tvarką. 1951 m. įstatymų nepaisę vietiniai buvo įkalinami, kol visuomenė protestais išreikalaudavo juos išlaisvinti. Žymiausias įžūlaus nepaklusnumo draudimams rengti pomidorų mūšius atvejis užfiksuotas 1957 m., kai mūšių šalininkai surengė pomidorų laidotuvių parodiją su visais būdingais atributais: karstu ir procesija. Po 1957 m. vietos valdžia nusprendė prisitaikyti, nustatė kelias taisykles ir pripažino neįprastą juokingą tradiciją. Nors dėmesio centre pomidorų mūšiai, iki galutinės lemiamos kovos savaitę vyksta šventiniai renginiai. Taip džiaugsmingai ispanams būdingu stiliumi garbinami Bunjolio šventieji globėjai Mergelė Marija ir Šv. Liudvikas Bertranas: rengiami gatvės paradai, groja muzika ir leidžiami fejerverkai. Siekiant pasisemti jėgų būsimoms triukšmingoms peštynėms, mūšio išvakarėse patiekiama įspūdinga paelija – gerai žinomas Valensijos patiekalas iš ryžių, jūros gėrybių, šafranų ir alyvuogių aliejaus. Šiandien šis nevaržomas festivalis vyksta laikantis šiokios tokios tvarkos. Jo organizatoriai netgi augina specialios rūšies neskanius pomidorus, skirtus tik šiam kasmečiam renginiui. Šventiniai renginiai prasideda apie 10 valandą ryto, kai dalyviai stoja į lenktynes, kas pagriebs ant riebaluoto stulpo pakabintą kumpį. Žiūrovai dainuodami ir šokdami gatvėse iš žarnos laisto vandeniu besigrumiančius. Kai bažnyčios varpas išmuša vidurdienį, į miestą įrieda pomidorų prigrūsti sunkvežimiai ir garsiausiai suskamba skanduotės „To-ma-te, to-ma-te!“ (liet. pomidoras). Tuomet iššovus vandens patrankai prasideda pagrindinis renginys. Tai yra žalia šviesa pradėti traiškyti ir mėtyti pomidorus atkakliai puolant kitus šventės dalyvius. Ilgojo nuotolio pomidorų mėtytojai, tiesųjį šūvį pasirenkantys žudikai ir metimai kabliu iš vidutinio nuotolio. Nesvarbu, kokia tavo technika, atrodysi (ir jausiesi) visiškai skirtingai. Beveik po valandos pomidoruose išmirkę sprogdintojai paliekami žaisti žliugsinčioje gatvės padažo jūroje, kurioje vargu ar rastum ką nors panašaus į pomidorą. Antras patrankos šūvis praneša, kad mūšis baigtas. |